Kas palydės prie altoriaus?

Ėjimas į bažnyčią – vienas labiausiai jaudinančių šventinės dienos momentų.
Daugelis jaunavedžių pasakoja, kad tomis akimirkomis iš jaudulio linko kojos ir
lyg pašėlusi daužėsi širdis. Tokios emocijos apima visus – nesvarbu, ar jie
ruošiasi drauge, ar atskirai, ar kartu atkeliauja iš bendrų namų, ar šventės
rytą „slepiasi“ vienas nuo kito, ar įžengia į bažnyčią kartu, ar jaunikis laukia, kol
nuotaką prie altoriaus atlydės tėtis arba kitas svarbus žmogus.

Jaudulys – neišvengiamas vestuvių ceremonijos „kompanionas“. Vis dėlto
jaunavedžiams, norintiems, kad nuotaką atlydėtų tėtis ar kitas svarbus žmogus,
reikėtų iš anksto atsiklausti, ar juos sutuoksiantis kunigas sutiks su tokiu
sprendimu. Pagal katalikų bažnyčios principus pora turi priimti Santuokos
sakramentą visiškai laisvu abipusiu sprendimu, todėl kai kurie kunigai nuotakos
atlydėjimą prie altoriaus traktuoja kaip senovėje paplitusią praktiką, kai tėvai
"atiduodavo" savo dukrą būsimam vyrui, dažnai, deja, dėl materialinių paskatų ir
be jos pačios sutikimo. Todėl kai kurie kategoriškai neleidžia, kad nuotaką
atlydėtų tėtis, mama ar kitas pasirinktas žmogus, ir reikalauja, kad jaunavedžiai
į bažnyčią žengtų koja kojon taip įrodydami, kad yra „apsisprendę ir niekieno
neverčiami“. Iš tiesų viskas priklauso tik nuo požiūrio, tačiau atsiklausti iš anksto būtina,
kad šventės dieną nekiltų nesklandumų ir nebūtų sugadinta nuotaika. Geriausia šia tema
pasikalbėti su kunigu, kai ateinate tartis dėl santuokos datos ir laiko.